- pečangė
- ×pẽčangė (hibr.) sf. (1) 1. KI167 duonkepės krosnies anga: Pri pẽčangės daug pelenų Jdr. Pečangė[je] galės bulves išvirti Brs. Ko čia stovi, nosę į pečangę įkišęs! Krtn. 2. vieta prie krosnies angos: Ana pečangė[je] atsitūpė J.
Dictionary of the Lithuanian Language.